Velso poniai

Equus ferus caballus
Informacija

Išdykę, nenuoramos arkliukai, kurie visada suras progą ir galimybę su Jumis pasisveikinti. Saugokitės jų dantukų, ir viskas bus gerai.

Pavojingumo lygis – Pavojingi. Saugotis galinių kojų ir gali įkąsti į ranką.

Maitinimas – Galima maitinti morkomis.

Kur juos rasite – Safari parko Europos lygumose, jeigu nesimato, tai greičiausiai rasite juos begulinčius saulės atokaitoje.

Kiek jų – Dvi kumelės ir 1 eržilas.

Vietinės ponių veislės Velse gyveno jau 1600m. pr. Kr., o Velso veislės arkliai žinomi jau nuo viduramžių. Pastarieji, manoma, ir išsivystė iš vietinių keltiškų arklių, vėliau buvo įtakoti Arabų, Anglų grynakraujų ir Haknio veislių arklių.
Viduramžiais šie arkliai pagrinde dirbo žemės ūkio darbus, o XVa. imti naudoti kaip karo žirgai. Tokia veislė, kokia ji yra šiandien, susiformavo XVa. pabaigoje, kai kryžiuočiai iš Kryžiaus žygių į Angliją parsigabeno arabiškų arklių. XVIa. karalius Henris VIII, nusprendęs pagerinti vietines arklių veisles, išleido įstatymą, liepiantį sunaikinti visus arklius, žemesnius nei 130cm. Vis dėlto, kalnuose laisvai gyvenantys laukiniai poniai išvengė žūties. Velso kalnų ūkiuose šie poniai buvo nepakeičiami – jie ne tik apdirbdavo žemę, bet ir nugabendavo šeimą į miestelį ar bažnyčią. Kada Anglijoje išpopuliarėjo kalnakasyba, Velsai imti naudoti ir darbui šachtose. Iki išrandant automobilį, šie arkliai buvo nepakeičiama transporto priemonė kalnuose. Pirkliai, gydytojai dažnai rinkdavosi Velso ponius įveikti ilgus atstumus tarp miestelių kalnuose. Sakoma, kad geri Velso žirgai galėję nesustodami nurisčiuoti 55km kalnuotomis vietovėmis.
1901m. Anglijos ir Velso žirgų veisėjai įkūrė Velso ponių registrą (Welsh Pony and Cob Society), o pirmoji veislės knyga pradėta 1902 metais. Nuspręsta ją suskirstyti į sekcijas pagal arklių sudėjimą ir ūgį. Poniai skirstomi į keturias grupes: